Šleiva pėda ar eisena?

 

Gitanos Šeštokienės tekstas. Julijos Buinovskajos nuotrauka

 

Viena mama pasakojo, kaip net trejus metus ėjo per gydytojus, tačiau niekaip negalėjo suprasti, kas yra jos mergaitei. Ji vos pradėjusi vaikščioti statė pėdutes į vidų. Negelbėjo nei masažai, nei mankštos, nei specialūs šleivapėdžiams skirti batukų įdėkliukai ar ortopediniai batukai. Šių mergaitė atsisakė jau po savaitės. Mama dėl to labai išgyveno. Kol vieną dieną išgirdo diagnozę: „Nusiraminkite, jie jūsų trimetukei nereikalingi, nes ji nėra šleivapėdė. Pėdutes į vidų ji suka viso labo dėl netaisyklingos eisenos. Ši laikui bėgant, jei mergaitė daug judės, susitvarkys savaime.“

Mama jau buvo susitaikiusi su mintimi, kad teks prašyti kojyčių įtvarų nakčiai...

 

Konsultuoja vaikų ortopedas traumatologas mokslų daktaras Regimantas Jonas Žitkauskas

 

Vertėjų klaidos įvedė painiavos

 

„Tikrai tikiu, kad taip galėjo nutikti, – sako ortopedas traumatologas Regimantas Jonas Žitkauskas. – Ir štai dėl kokių priežasčių. Tokia turtinga lietuvių kalba pasirodė besanti skurdoka, kai kalbama apie pėdą. Ko gero, mūsų vertėjai pašykštėjo žodžių, skirtų jai apibūdinti. Dabar lietuvių kalboje yra tik trys terminai: plokščia, šleiva ir sveika pėda. Tačiau kalbant apie tarptautinę ligų klasifikaciją pėdos  apibūdinimų daug daugiau: lenkta į vidų, lenkta į išorę ir pan. pėda. Lotynų kalba turi bene dešimt žodžių pėdai apibūdinti, o vokiečiai – dar daugiau. Dėl tokio skurdaus pėdų apibūdinimo ir kyla mums, lietuviams, nesusipratimų. Kadangi neturime tinkamų žodžių, tai ir šleivą eiseną pavadiname šleivapėdyste. Net specialistai kartais susipainioja“. Tačiau labai svarbu žinoti, kokia iš tikrųjų yra pėdutės deformacija, nes nuo to priklauso gydymo būdas.

 

Įgimta šleivapėdystė

 

„Įgimta, arba tikroji, šleivapėdystė – vienas sunkiausių apsigimimų, – sako ortopedas traumatologas. – Netiesa, kad ji pasitaiko dažniau berniukams nei mergaitėms. Ji vienodai dažnai pasitaiko ir berniukams, ir mergaitėms. Kartais tvirtinama, kad įgimtą šleivapėdystę lemia genetika. Tačiau būna ir taip, kad abu tėveliai turi sveikas pėdas, o štai naujagimio pėdutės šleivos“. Netiesa ir tai, kad taip įvyksta dėl netinkamos vaisiaus padėties gimdoje, kai pėdutes spaudžia mamos gimda ir jos nustoja vystytis. Iš tikrųjų priežastis nėra nustatyta. Gali būti abi kojytės šleivos, bet gali būti tik viena.

Įgimta šleivapėdystė vadinama tokia pėdos deformacija, kai pėda yra lenkta ir pasukta į vidų bei ištiesta žemyn. Nors paprastai šią deformaciją diagnozuoja naujagimių gydytojai, ir patys tėveliai tokią pėdutę nesunkiai gali atpažinti. Ji atrodo lyg sustingusi, jos neįmanoma pasukti į taisyklingą padėtį, o ypač pakelti iki stataus kampo per čiurnos sąnarį. Įgimta šleivapėdystė gydoma jau ką tik gimusiam kūdikiui. Šleivos pėdutės yra gipsuojamos iki pat šlaunų. Tai atlieka ortopedai, kaskart vis labiau taisydami netaisyklingą pėdutės padėtį. Su gipsu galima ištiesinti pėdą ir ją atsukti padu žemyn. Bet Achilo sausgyslės pakankamai ištempti negalima. Todėl 3–6 mėn. kūdikiui yra atliekama operacija. Po jos vėl pėdutė gipsuojama, aunami specialūs batai, turintys rėmukus. Paprastai įgimta šleivapėdystė išgydoma kūdikiui iki vienų metų. Taigi kol jis pradeda vaikščioti, bėdos lyg ir nelieka. „Esant šiai diagnozei labai svarbu nedelsiant pradėti kojytę gipsuoti. Tinkamai ją paruošus ir operacija būna paprastesnė, ir rezultatai geresni“.

 

Lenkta į vidų pėdutė

 

Pėda, kuri yra tik lenkta į vidų, taip pat vadinama šleiva į vidų pėda. Šią dažniausiai lemia vaisiaus padėtis gimdoje. „Lenktą pėdą nesunkiai galime rankomis ištiesti ir padaryti taisyklingą. Ji lengvai kyla aukštyn, nes nesutrumpėjusi Achilo sausgyslė“, – aiškina ortopedas traumatologas. Ši pėda gali būti gydoma specialiu refleksiniu masažu jau pirmą naujagimio savaitę. Užtenka pamasažuoti išorinį kraštą, vaikas pėdos pirštukus išskečia ir taip tiesinasi išorinis lenktas pėdutės kraštas. Pradėjus masažą iškart ką tik gimusiam šis būdas gelbsti 95 proc. vaikučių. Jei jis nepadeda, gali būti skiriami specialūs ortopediniai batukai su spyruoklėmis. Jie kojytę pasuka į išorę. Tik tuomet, jei nepadeda specialūs ortopediniai batukai, gali būti pasitelkiamas gipsas. „Tačiau tai retas atvejis. Dirbdamas Vokietijoje išties turėjau tokį vaiką, kuriam vieną savaitę aviau batukus su spyruoklėmis. Kadangi jie negelbėjo, kitą savaitę pėdutę gipsavau ir t. t. Tačiau paskui sugalvojome vietoj vienos batuko spyruoklės uždėti dvi, tada jie ėmė atlaikyti raumenukų „plėšimą“ į vidinę pusę.“ Gydymas specialiais batukais trunka įvairiai, pagal tai, kaip pėda stengiasi grįžti į lenktą padėtį. Pradėjus vaikščioti, pirmieji batukai irgi būna ypatingesni. Bet jie gana brangūs. Iš bėdos gali pagelbėti mūsų močiučių patirtis kairį batą auti ant dešinės kojos, o dešinį – ant kairės. Pražiopsoti ar negydyti atvejai gali būti operuojami. „Paprastai vaikų pėdutės stebimos iki 13–15 m., kol galutinai susiformuoja“, – sako pašnekovas.

 

Šleiva (pavirtusi) į vidų pėda

 

Visi vaikai iki trejų metų yra pilnapadžiai. Pilnapadystei nykstant, pėda gali pradėti virsti į vidinę pusę dėl laisvų kojos raiščių. Pati pėdos forma taisyklinga. Sėdinčio vaiko pėda gali turėti net skliautą, bet visas jos grožis išnyksta, kai jis atsistoja. Vėliau, skliautui didėjant, aplinkinius erzina į vidų numinti batukai. Tokiu atveju pilnapadžiu vaiko jau nepavadinsi, bet pėda dar nėra taisyklinga. Todėl ji vadinama šleiva, tiksliau, pavirtusia į vidų pėda. Tokia pėdutė gydoma mankštos pratimais. Siekiama kuo greičiau sustiprinti blauzdų ir pėdų raumenis. Šiuo atveju patariama neriboti vaiko laisvės, leisti kuo daugiau judėti:  šokinėti kaip varliukui, palakstyti puspirščiais, žaisti su kamuoliu, surinkti žaisliukus pirštukais ir pan. „Gydomoji mankšta gerai. Tačiau nesitikėkite per daug iš kelių minučių specialios gydomosios mankštos poliklinikos kabinete, geriau, kad vaikas judėtų nuolat“, – primena pašnekovas. Vaikui patariama kuo daugiau sportuoti, minti dviratį aukštai pakelta sėdyne,  mergaitėms šokinėti per gumytę, šokdynę, lankyti įvairius šokių būrelius, berniukams žaisti kad ir krepšinį ir pan.

 

Meškiuko eisena

 

„Jei vaikas eidamas stato pėdas į vidų, tačiau pati pėda yra graži, tai iš tiesų nėra šleivapėdystė, o greičiau šleivojimas. Tai tam tikras eisenos sutrikimas, kartais vadinamas meškiuko eisena. Dažniausiai ją lemia sėdmenų raumenys, kai pėda sukama į vidų iš klubo“, – aiškina ortopedas traumatologas. Viena jos priežasčių ortopedas įvardija varliuko pozą, kurią pradėję vaikščioti vaikai labai pamėgsta. Jie eina eina, paskui klest ant keliukų ir sėdi, žaidžia. Kojytes dar skėsteli į šalis. Tokiu atveju vaikučius reikia mokyti sėdėti lotoso, arba „turkiška“, poza, arba kad bent jau kojytes laikytų tiesiai prieš save. „Dažnai tik pradėję vaikščioti vaikai mėgsta vieną pėdą pasukti į vidų ar išorę norėdami išlaikyti pusiausvyrą. Ypač taip gali nutikti žiemą, kai apsiauna sunkesnius žieminius batukus. Namie, kai bėgioja basomis ar su kojinaitėmis, eisena tampa vėl taisyklingesnė“, – pašnekovas įvardija dar vieną tokios eisenos priežastį.

 

 

Mamai, jei kyla klausimų dėl pėdučių, reikėtų kreiptis į šeimos gydytojus ar pediatrus. Šie patars, kada apsilankyti pas ortopedą. „Tik pirmieji du atvejai - 

Įgimta šleivapėdystė ir lenkta į vidų pėdutė, turi būti gydomi neatidėliojant. O kitų  šleivos pėdos deformacijų pataisyti tikrai nepavėluosite“, – ramina mamas ortopedas traumatologas.

 

Mamos patirtis

 

Mama Asta, 7 m. Aušrinės mama

Dukrytei, kai buvo treji, specialistai diagnozavo šleivapėdystę. Lankėme mankštas, ji nešiojo specialius batukų įdėkliukus. Tačiau iš tiesų, manau, reikalai pagerėjo, kai mergaitė prieš dvejus metus ėmė lankyti choreografiją. Ji beveik nustojo sukti kojytes į vidų.

 

Straipsnis skelbiamas su žurnalo "Tavo vaikas" leidimu. Nuotraukos © Royalty-Free/Corbis ir John Foxx/Stockbyte/Getty Images